Š. m. spalio 12 d. nacionalinė LGBT teisių organizacija LGL, bendradarbiaudama su tarptautinėmis organizacijomis „ILGA-Europe“, Transgender Europe (TGEU) bei „OII Europe“, pateikė šešėlinę ataskaitą Jungtinių Tautų Visuotinei periodinės peržiūros mechanizmui dėl LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių) asmenų žmogaus teisių padėties Lietuvoje. Kartu su tarptautiniais partneriais parengtoje LGL šešėlinėje atskaitoje įvardinti pagrindiniai iššūkiai siekiant užtikrinti pagrindines LGBT asmenų teises ir laisves Lietuvoje.
Ataskaitoje nurodoma, jog 2012-2018 metų laikotarpyje Lietuvos valstybė ir jos institucijos nerodė iniciatyvos iš esmės spręsti socialinės, teisinės ir institucinės diskriminacijos apraiškų seksualinės orientacijos ir (ar) lytinės tapatybės pagrindu. Priešingai, kai kurie pastarųjų metų įvykiai rodo, kad pagarba LGBT asmenų žmogaus teisėms Lietuvoje menksta.
Visų pirma, užregistruoti trys skirtingi atvejai, kai Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas buvo panaudotas cenzūruojant viešą informaciją LGBTI temomis. Lietuvos valdžia teigė, jog šie diskriminuojantys teisės į raiškos laisvę ribojimai yra privalomi, siekiant apsaugoti „nepilnamečių emocinę, dvasinę ir psichologinę raidą bei sveikatą“. Tokie įstatymo taikymai turėjo neigiamą poveikį visuomenei atgrasydami viešas diskusijas LGBTI temomis Lietuvoje.
Antra, Lietuva išlieka viena nedaugelių valstybių Europos Sąjungoje, kurioje tos pačios lyties santykiai nėra jokia forma apibrėžti nacionaliniuose įstatymuose. Lietuvos Seimas ne tik atmetė siūlymus priimti lyties atžvilgiu neutralų registruotos partnerystės įstatymą, bet šiuo metu net svarsto „sutarties dėl bendro gyvenimo“ įstatymo projektą, kuriuo remiantis tos pačios lyties poros negalėtų būti laikomos šeima.
Trečia, Lietuvos valdžios institucijos sistemiškai vengė nagrinėti neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimus seksualinės orientacijos ir (ar) lytinės tapatybės pagrindu. Kai kuriais atvejais teisėsaugos pareigūnai tiesiog atsisakė pradėti ikiteisminius tyrimus, tokiu būdu iš LGBT asmenų atimdami galimybę sulaukti teisingumo ir gauti atlygį už patirtą žalą.
Ketvirta, Lietuva taip pat išlieka viena nedaugelio Europos valstybių, kurioje negalioja jokios administracinės procedūros, įgalinančios teisinį lyties pripažinimą ir lyties keitimo operacijas. Nepaisant to, jog translyčiai asmenys patiria neproporcingai daug diskriminacijos, priekabiavimo bei smurto atvejų, lytinė tapatybė nėra įvardinta kaip galimas diskriminacijos pagrindas Lietuvos įstatymuose, apibrėžiančiuose diskriminaciją bei neapykantos nusikaltimus. Nuo 2017 metų balandžio, dėka intensyvių teisinių pastangų, nacionalinių teismų sprendimuose įsitvirtino praktika teisiškai pripažinti translyčių asmenų lytinę tapatybę be sterilizacijos reikalavimo, t. y. remiantis vien lyties disforijos diagnoze bei asmeniniu apsisprendimu.
Galiausiai, 2012-2018 metų laikotarpyje Lietuvos Seimas svarstė devynis atvirai homofobiškus ir (ar) tranfobiškus įstatymų projektus, kuriais buvo siekiama riboti LGBT asmenų teises ir laisves. Šių projektų viešoje erdvėje sukeltos aršios diskusijos turėjo neigiamą poveikį visuomenės atvirumui LGBT asmenims, nes parodė, jog pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės gali būti tiesiog atimtos iš LGBT asmenų vien dėl politinių užgaidų ar diskriminacinių jėgų.
