Jolanta Vaitiekūnienė: „Laikas užkirsti kelią viduramžius primenančiam homoseksualių vaikų „gydymui“

Jolanta Vaitiekūnienė – aktoriaus, dainininko Dominyko Vaitiekūno mama – dėl savo vaiko yra pasiryžusi viskam. Ji nepailstamai grumiasi su gajais stereotipais LGBT žmonių atžvilgiu tam, kad jos sūnus visuomenėje jaustųsi geriau. Moteris atvirai apie tai kalba ne tik su kitais tėvais, bet ryžosi savo patirtis bei baimes papasakoti ir naujame dokumentiniame spektaklyje „Įvairovės balsai“.

Socialinė atskirtis, priklausomybės, rasizmas ir homofobija – tai tik keletas šiuolaikinės visuomenės ydų, su kuriomis susiduria gyvosios dokumentikos spektaklio herojės. Eglė, Jolanta ir Aliona – trys skirtingų kartų moterys, atstovaujančios įvairias visuomenės grupes bei pasakojančios visuomenei dažnai nepriimtinus ir stereotipais apkartintus išgyvenimus, atskleis diskriminaciją patiriančių moterų kasdienybę. Kokia viešumo dėl priklausomybės nuo alkoholio kaina? Ką reiškia auginti tamsesnio gymio vaiką Lietuvos kaime? Kodėl homoseksualių vaikų tėvams svarbu kalbėti apie skaudžias homofobijos pasekmes? Skirtingos, bet tuo pačiu viena kitą papildančios patirtys susilies į vieną dokumentinį spektaklį, papildytą įtraukaus monologo, fotografijų, muzikos ir šokio elementais.

Jolanta Vaitiekūnienė (52) – viena iš spektaklio herojų, dėl savo ir kitų homoseksualių vaikų Lietuvoje gerovės pasiryžusi susigrumti su visuomenėje gajais stereotipais lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių (LGBT) žmonių atžvilgiu. Garsaus aktoriaus, renginių ir televizijos laidų vedėjo, šokėjo Dominyko Vaitiekūno (30) – 2016 m. viešai atskleidusio savo seksualinę orientaciją – mama, vos sužinojusi apie savo vaiko homoseksualumą patyrė skaudų emocinį šoką. Nepaisant to, jog apie vaiko seksualinę orientaciją nujautė dar prieš jo paties prisipažinimą, neapykanta persmelkti politikų pasisakymai prieš LGBT asmenis eitynių „Už lygybę!“ metu ją baugino, bet tuo pačiu padrąsino viešai prabilti apie paramą ne tik LGBT vaikams, gyvenantiems Lietuvos provincijoje kur, pasak J. Vaitiekūnienės, homofobijos apraiškos turi didžiausią poveikį LGBT vaikų psichologiniam ir emociniam vystymuisi, bet ir LGBT vaikų turintiems tėvams, kurie dažnai dėl informacijos trūkumo nežino, kaip reaguoti ir padėti savo vaikams.

2017 m. Nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL atliktos apklausos rezultatai parodė, jog vos 5 proc. LGBT moksleivių niekada nesusidūrė su homofobine, bifobine ar transfobine neapykantos kalba. Turbūt nieko keista, kuomet patys mokytojai, remdamiesi pseudomoksliniais šaltiniais lygina homoseksualius asmenis su kanibalais ar naudodamiesi Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta Sveikatos ir lytiškumo ugdymo programa homoseksualumą tapatina su asocialiu elgesiu ir psichikos sutrikimais, kurie išsivysto nepatenkinus kūdikio poreikių, tokiu būdu patys tapdami homofobinių patyčių iniciatoriais. Nesulaukdami tėvų ir mokytojų paramos, LGBT moksleiviai nemato savo ateities Lietuvoje. Tyrimo duomenimis, 90 proc. LGBT moksleivių baigę mokyklą svarsto galimybę emigruoti į užsienį.

„Gaunu laiškų iš šeimų, kurie kartu emigravo vien dėl vaikų seksualinės orientacijos,” – teigia J. Vaitiekūnienė. Pasak jos, vienas žmogus emigravo tėvų prigrasintas nesirodyti Lietuvoje, kol jie gyvi. Kol daugelis kitų homoseksualių vaikų tėvų daro viską, kad jų vaikai išvyktų gyventi į užsienį, J. Vaitiekūnienė, subūrusi LGBT vaikų tėvų emocinės pagalbos grupę, kartu bando ne tik suteikti objektyvią informaciją ir psichologinę paramą LGBT vaikų tėvams, bet ir užkirsti kelią įvairiems viduramžius primenantiems ritualams, užkalbinėjimams, egzorcizmui ir net prostitučių paslaugų užsakinėjimu, kurių tėvai imasi prieš LGBT vaikus tam, kad „išgydytų“ juos nuo homoseksualumo.

Paklausta, ar LGBT vaikų tėvų gėdos jausmas dėl jų vaikų ar kitų artimųjų seksualinės orientacijos kyla iš baimės dėl galimos diskriminacijos, pasišlykštėjimo jais ar iš noro apsaugoti LGBT artimuosius, J. Vaitiekūnienė atsako, jog nenoras kalbėti apie savo vaikus kyla iš baimės, o baimė iš nežinojimo. J. Vaitiekūnienės teigimu, tol, kol LGBT vaikų tėvai patys nebus sąžiningi su savo vaikais ir neprisiims atsakomybės dėl jų pačių nežinojimo ir nesupratimo, gėdos ir neapykantos jausmas jų neapleis.

„Jaučiuosi nesaugi, sutrikusi, bejėgė,“ – sako V. Vaitiekūnienė, paklausta kaip vertina viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirstančius neapykantos išpuolius prieš LGBT asmenis. Vasarą sprogmenimis pasikėsinta į Nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL būstinės patalpas, vos prieš keletą savaičių vidury dienos Vilniaus senamiestyje su už rankų susikibusia homoseksualų pora buvo susidorota kumščiais. Pasak jos, vienintelis kelias mažinti neapykantos nusikaltimus, nukreiptus prieš LGBT asmenis – atsiverti.

Stereotipus griaunančios, diskriminaciją patiriančios, bet užuojautos nereikalaujančios. Tai – moterys, įkvepiančios pokyčiams. Jų istorijas išgirsite jau spalio 30 d. 18.00 val. Ukmergės kultūros centre vyksiančioje gyvosios dokumentikos spektaklio „Įvairovės balsai“ premjeroje. Renginys nemokamas.

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Pokytis versle, viešajame sektoriuje, visuomenėje – nauji standartai diskriminacijos mažinimui“. Projektą įgyvendina Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, partneriai – viešoji įstaiga Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir asociacija LGL.