Prieš dešimt metų Lietuva pralaimėjo istorinę bylą Strasbūre. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad įteisinusi lyties keitimą, bet nepriėmusi tokią procedūrą reguliuojančio įstatymo, šalis pažeidė transseksualaus piliečio L. teises. Įpareigojęs Lietuvą per tris mėnesius priimti lyties keitimo įstatymą arba išmokėti 40 000 eurų kompensaciją, Teismas priėmė sau neįprastą sprendimą – įstatymų leidyba yra sritis, į kurią Strasbūro teisėjai kišasi ypač retai. Anuomet Seimas pabūgo, išmokėjo kompensaciją, o įstatymas liko nepriimtas. Taip niekada savo vardo neviešinusio transseksualaus žmogaus „L.“ byla prieš Lietuvą tapo vadovėliniu žmogaus teisių pažeidimo atveju. Praėjus dešimtmečiui nuo sprendimo, bylą vedęs teisininkas, dabar Jungtinės Tautose dirbantis Henrikas Mickevičius ją puikiai prisimena iki šiol – tiek dvigubai ilgesnę nei galima kalbą klausytojų ir žurnalistų pilnoje Teismo salėje, tiek L. džiaugsmą, pagaliau atlikus lyties keitimo operacijas.
Paprastai tokios bylos įsimena ne tik dėl teisinių vingrybių, bet ir palieka svarbių prisiminimų. Ką ryškiausiai pamenate iš šio proceso?
Tokių momentų yra nemažai, ši byla paliko tikrai didelį pėdsaką mano gyvenime ir kelia nemenkas emocijas iki šiol. Pamenu momentą, kai sėdėjome prie stalo su L., Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininku bei L. partnere ir įkalbinėjame L. nesižudyti. L. nebuvo ir nėra nestabilios psichikos, tiesiog žmogus buvo įvarytas į kampą, jo požiūriu jis negalėjo gyventi normalaus gyvenimo – su savo išvaizda ir turimu asmens kodu, jis buvo išstumtas iš visuomenės. Jis taip pat vengė vaikščioti tam tikromis gatvėmis, kad nesusitiktų su žmonėmis, kurie jį galėtų atpažinti, todėl iš namų paprastai išeidavo tik vakarais. Tą kartą išsiskirstėme pakankamai vėlai, bet ramūs, kad nieko nenutiko. Bendraujant su L., tarp mūsų atsirado tamprus žmogiškas ryšys. Buvo labai malonu matyti jo džiaugsmą, kai jam buvo padaryta pirmoji po bylos sekusi operacija, kuriai jis panaudojo iš Lietuvos priteistus pinigus. Atsimenu, kad praktiškai iš karto po operacijos jis atvyko ir nors matėsi, kad kenčia fizinius skausmus, labai džiaugėsi. Kitas dalykas, kas tikrai įsirėžė į galvą, yra žodinis bylos nagrinėjimas Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) ir didelis susidomėjimas ta byla – salė buvo pilna žmonių. Aš to tikrai nesitikėjau.
Kodėl apskritai buvo nuspręsta rengti žodinį klausymą? Juk nei jūs, nei Lietuvos atstovai to nepageidavo, o paprastai bylos EŽTT nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka.
Šis atvejis – išskirtinis, mes patys buvome šiek tiek nustebę dėl tokio sprendimo. Faktas, kad Teismas nusprendė rengti žodinį bylos klausymą rodo, kad EŽTT manė, kad L. byla prieš Lietuvą iš tiesų yra svarbi. Pamenu tikrai didelį susidomėjimą ir iš žiniasklaidos, po bylos man teko duoti interviu tokioms žiniasklaidos priemonėms kaip BBC. Žodinis bylos nagrinėjimas pareikalavo nemažai jėgų ir laiko, dirbome praktiškai visą naktį prieš posėdį, paruošėme, kaip mums tada pasirodė, stiprią kalbą. Mano pasisakymas turėjo trukti 20 minučių, bet aš kalbėjau dvigubai ilgiau. Manęs niekas nestabdė, teisėjai klausėsi iki pabaigos. Bylos svarba atsispindėjo ir rezoliucinėje sprendimo dalyje, kuri yra labai stipri – man neteko matyti, kad valstybė būtų įpareigota priimti naują įstatymą per tris mėnesius. Bent jau iki 2007 metų to tikrai nebuvo. Matyt, klausimas buvo iškeltas svarbus, laiku ir Lietuvos valdžia, ko gero, šito nesuprato.
