2014 metų rugpjūčio 26–28 d. LGL organizavo kampanijos apie translyčius žmones ir translyčiams žmonėms „Pripažinimas atveria duris“ renginių savaitę.
Rugpjūčio 26 d. kvietėme translyčius žmones, jų artimuosius bei bičiulius pasidalinti pica, įsitraukti į kūrybines dirbtuves ir tiesiog pasikalbėti. Vėliau dalyvavome mokymuose „Kaip pasiekti translyčių žmonių auditoriją“, kuriuose ekspertai iš užsienio dalinosi žiniomis, patirtimi ir patarimais visiems neabejingiems translyčių asmenų teisėms. Kartu išsiaiškinome, ko reikia, kad į LGBT* žmonių teisių apsaugą įtrauktume ir pačią bendruomenę. Vakare skubėjome į kino teatrą „Skalvija“, kur vyko Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“ ir filmo „Berniokė“ peržiūra.
Rugpjūčio 27 dieną viešame renginyje „Būti translyčiu žmogumi Europoje: požiūris, perspektyvos ir iššūkiai“ aptarėme translyčių žmonių teisinę padėtį Lietuvoje.
Man, kaip LGL komandos narei, šios dienos buvo ypatingos, nes turėjau galimybę susipažinti su translyčių asmenų teisių aktyviste ir Islandijos studentų Queer organizacijos atstove Ugla Stefanía Jónsdóttir iš Islandijos. Šiame interviu gėlių vainikėliu pasipuošusi Ugla pasakoja apie iššūkius, su kuriais susiduria translyčiai žmonės visoje Europoje.
Ką apie translyčius žmones turėtų žinoti visuomenė?
Žmonės turėtų suvokti, kad translyčiai asmenys yra didelė ir įvairi žmonių grupė. Tai ne tik individai po medicininės lyties pakeitimo procedūros. Kalbame ir apie interseksualius žmones, kurie nesitapatina kaip vyrai ar moterys. Skirtingos grupės turi skirtingus poreikius ir problemas.
Turėtume įsisąmoninti, kaip esminga didinti informuotumą apie vieną pažeidžiamiausių visuomenės grupių. Stenkimės suprasti translyčius asmenis, nes daug žmonių vis dar mano, kad translytiškumas yra gydymo reikalaujanti, bet pagydoma psichinė liga. Tai – vienas plačiausiai paplitusių ir klaidingiausių mitų.
Nepripažįstama, kad translyčiai žmonės turi teisę į sveikatos apsaugą. Translyčiai asmenys kaip grupė veikiausiai turi aukščiausius savižudybės rodiklius pasaulyje. Atlikta daug tyrimų, kurių rezultatai patvirtina, jog didelė dalis translyčių individų rimtai svarstė apie savižudybę ar bandė nusižudyti. Taigi svarbiausia suprasti, kaip svarbu apie tai kalbėti, žinoti ir užtikrinti sveikatos apsaugą.
Kokie yra dažniausi stereotipai, prietarai ir nepagrįsti kaltinimai translyčių žmonių atžvilgiu? Kaip galime prieš juos kovoti?
Viena iš daugiausiai klausimų keliančių sąvokų yra lytinis tapatumas. Daugeliui paprasčiau manyti, kad lytinio tapatumo samprata griežtai apibrėžta. Taigi žmonės nenori pripažinti, kad egzistuoja lytinio tapatumo įvairovė. Juos trikdo lyties neapibrėžtumas.
Translyčių asmenų bendruomenėje egzistuoja nemažai įvairių skirtingų grupių. Vieni translyčiai individai gali norėti hormonų terapijos, bet ne operacijos arba tiesiog pakeisti vardą. Taigi svarbu suvokti, kad neegzistuoja vienas bendras kelias, kuriuo eina visi translyčiai asmenys, priešingai – kiekviena kelionė yra unikali. Tai galima sieti su mitu, kad pasaulyje egzistuoja tik vyrai ar moterys. Translyčių žmonių atveju taip nėra.
Suteikime translyčiams žmonėms galimybę gyventi savo gyvenimą. Juk gyvenimas svetimame kūne yra tai, ko nė vienas nenorėtume patirti.
Kaip minėjau, plačiai paplitęs ir mitas, kad buvimas translyčiu yra liga, kurią galima pagydyti ir tuomet viskas bus gerai. Dėl mažos socialinės įtraukties visuomenėje ir neužtikrintos galimybės pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis translyčiams asmenims gali prasidėti depresija ar net kilti minčių apie savižudybę.
Taip pat pasigirsta nemažai kalbų apie tai, kad diskriminacija translyčių asmenų atžvilgiu neegzistuoja. Taip manantys žmonės teigia, kad tai – ne žmogaus teisių problema. Tačiau iš organizacijos, kuri registruoja neapykantos nusikaltimus prieš translyčius asmenis, „TransGender Europe“ (TGEU) pateiktų duomenų matome, jog nuo 2008 metų apie 5000 žmonių buvo nužudyti todėl, kad buvo translyčiai. Ši informacija tik apie praneštus nusikaltimus, todėl nesunku suprasti, kad tai – reali ir skaudi problema.
Gaji ir prielaida, kad translyčiai individai reikalauja išskirtinių teisių. Manau, kad čia kyla amžina žmogaus teisių dilema. Kai tam tikra asmenų grupė kovoja už savo teises žmonės atkerta, kad jie prašo suteikti išimtines teises. Visos pažeidžiamos visuomenės grupės anksčiau ar vėliau susiduria su šiuo argumentu. Tačiau kalbėdami apie translyčius žmones, dėmesį kreipkime į sveikatos apsaugą ir dalykus, kurie būtini pilnaverčiam translyčio individo gyvenimui. Todėl prieiga prie sveikatos priežiūros paslaugų yra esminga.
Žmonės taip pat dažnai nesupranta, kodėl jos turėtų būti padengiamos sveikatos draudimo lėšomis. Jie sako, kad tai – ne žmogaus teisė, o „delikati ir ypatinga problema.“ Tačiau būtent to tikrai reikia translyčiams žmonėms. Ar jie galės pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis, ar ne, yra gyvybės ir mirties klausimas.
Kaip galime kovoti su abejingumu? Gal galėtumėte pasidalinti savo gerąja praktika, kai siekėte atkreipti visuomenės dėmesį į translyčių žmonių problemas?
Siekiant kovoti su šia problema Islandijoje sukurta stipri švietimo programa. Savo iniciatyva pateikėme švietimo įstaigoms daug įvairios medžiagos apie translyčius žmones. Kai ėjome į mokyklas, susidūrėme su daug kliūčių, tačiau nenuleidome rankų: skaitėme paskaitas internete. Mes tiesiog nesuteikėme progos mūsų nematyti ir negirdėti, stengėmės būti kuo ryškesni. Taigi matomumas – vienas svarbiausių aspektų. Jį galima didinti įgyvendinant įvairias kampanijas. Puikus to pavyzdys – jūsų organizacijos, LGL, plakatai. Manau, kad žengėte tikrai didelį žingsnį į priekį informuodami visuomenę bei skatindami sąmoningumą.
Taigi svarbiausia – švietimas, sąmoningumas ir atstovavimas. Puikus sėkmės pavyzdys yra tai, ką įgyvendinome Islandijoje. Savo generuotą žinutę įtraukėme į visą medžiagą ir paskaitas. Ją skleidėme pasitelkę socialinę mediją: „YouTube“, „Twitter“, „Facebook“. Šios priemonės – galingas įrankis, nes daug jaunų žmonių jomis naudojasi ir taip atkreipia dėmesį į mūsų žinutę. Žinoma, neįmanoma priversti žmogaus kalbėti ar galvoti apie tai, ko girdėti jis nenori. Tačiau galima pasiekti tuos, kurie yra pasirengę išklausyti.
Koks translyčių asmenų bendruomenės vaidmuo skatinant teisinę pažangą LGBT* žmogaus teisių srityje?
Manau, kad daugelyje šalių žmonės susitelkia į svarbius juridinius aspektus, kurie yra labai svarbūs, nes, pavyzdžiui, neįmanoma užkirsti kelio neapykantos nusikaltimams neįtvirtinus teisinės apsaugos. Translyčių asmenų teisių srityje svarbiausia užtikrinti juridinį lyčių pripažinimą, kad žmonės galėtų ne tik fiziškai pakeisti savo lytį, bet ir vardą visuose dokumentuose. Tačiau sunku tiksliai pasakyti, kur kreiptis šiuo klausimu, nes įvairiose šalyse tvarka skiriasi.
Islandijoje mes užmezgėme ryšius su ministerijomis, organizavome susitikimus su jų atstovais, parlamento nariais bei įstatymų leidėjais. Tai įrodo, kad viešumo nepakanka. Taip pat svarbu kalbėtis su politikais. Islandijoje teisinė apsauga stipri, tačiau socialinė sritis vis dar atsilieka. Kita vertus, kai teisinė bazė veikia, daug lengviau pradėti stiprinti komunikaciją. Tuomet galima atšauti: „Žiūrėkite, šie įstatymai taikomi ir gina translyčių asmenų teises ne be priežasties.“ Tai palengvina derybas.
Gyvybiškai svarbi ir tarptautinių organizacijų parama, mat jie turi daug atstovų bei idėjų, kurias siekia įgyvendinti. Pavyzdžiui, Europos Taryba iniciavo svarbų LGBT* teisių projektą, prie kurio įtvirtinimo turi prisidėti visos Europos Sąjungos šalys narės. Todėl taip svarbu veikti žmones valdžioje. Juk siekiame, kad jie pripažintų, jog turi įsipareigojimų.
