Š. m. kovo 17 dieną Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje įvyko pirmojo spektaklio apie LGBT* krepšinio komandą premjera. Pati krepšinį žaidžianti Gabrielė Labanauskaitė-Diena kartu su režisieriumi Vidu Bareikiu pristato feministinę pjesę „Žalgirės“. Dramaturgė ją kurdama rėmėsi tikromis moterų istorijomis iš LGBT sporto mėgėjų komandos. Autorė nesitikėjo pasipiktinimo dėl spektaklio reklamoje vaizduojamų dviejų besibučiuojančių krepšininkių ir pati laukia spektaklio premjeros, kurią stebės kartu su komandos narėmis.
Pjesę „Žalgirės“ pradėjai rašyti daugiau nei prieš 5 metus. Gal gali papasakoti, kaip kilo idėja ir kokia buvo pradžia?
Pačios pradžios tiksliai net nebeatsimenu, bet, greičiausiai, pradėjau rašyti pjesę ir norėjau, kad ji būtų paremta tikromis patirtimis, o ne fikcija. Pradėjau ir pati žaisti tuometinėje dar LGBT SMK (LGBT sporto mėgėjų komanda – aut. past.) komandoje, vėliau pervadintoje į „Gender Wrongs“. Tada mes dar neturėjome trenerės ir ne taip atsakingai paisėme taisyklių kaip dabar. Todėl pirmoji pjesės versija nuo perrašytos ir papildytos iš esmės skyrėsi tuo, kad kalbėjo daugiau apie žmonių santykius, o krepšinio joje buvo mažai. Po mano pačios aktyvesnio buvimo aikštelėje, konsultacijų su trenere Šarūne Valinskaite atsirado daugiau krepšinio, taisyklių ir pačios aikštelės. Taigi mano įspūdžiai daro įtaką ne tik charakteriams, bet ir pačiam žaidimo intensyvumui arba balansui tarp charakterių.
Kodėl LGBT*, feminizmo temoms atskleisti pasirinkai komedijos žanrą?
Gyvenimas ir taip kupinas dramų ir kuo rimčiau tai vaizduoji, tuo juokingiau pradeda viskas atrodyti. Kadangi, kaip ir daugumoje savo kūrinių, turiu aiškų edukacinį tikslą – kalbėti apie tam tikras temas, kad ir per subjektyvią savo prizmę, o paprasčiausias būdas tam yra humoras. Norisi pasakyti taip, jog apie tai susimąstytum, galbūt priimtum, galbūt suabejotum. Be to, iš visų savo tragikomedijų pasimokiau, kad dažnai mano veikėjų likimai baigiasi tragiškai: kokiu nors homofobišku užpuolimu, neapykantos paskatinta žmogžudyste ar šiaip nelaiminga meile. Norėdama parodyti kitokį, ne heteronormatyvų pasaulį, aš jam uždedu ir liūdnos baigties ženklą, lyg prognozuoju, kad prie gero tai neprives. Šį kartą pagalvojau, jog užtenka mirčių, užtenka tos tragiškos perspektyvos, kurios jokiu būdu niekam nelinkėčiau asmeniniame gyvenime. Į šias temas norėjau pasižiūrėti kitu rakursu, su šypsena.
Kodėl taip ilgai užtruko, kol pjesė atrado savo režisierių ar režisierius atrado ją? Ar laukėte, kol pasikeis požiūris į tos pačios lyties asmenų meilę, santykius visuomenėje?
Užtruko viskas dėl dramaturginių ir teatro aplinkybių. Net ir dabar, pagal reakcijas sprendžiant, kažkam šis spektaklis rodomas dar per anksti, nors manyčiau, kaip tik per vėlai. Pačios pirmosios mano pjesės jau kalbėjo apie LGBT* santykius, tai buvo 2003–2004 m. Šią pjesę 2011 m. rašiau Švedijos teatro bienalei ir tarptautinei moterų dramaturgių konferencijai WPIC, tuo pačiu buvo surengti skaitymai Rusijoje. Atrodė, kad išsipildė pjesės misija ir ji buvo nukišta į stalčių. Bet beveik prieš metus, kai Vidas Bareikis paklausė, ar turiu savo nestatytų pjesių Lietuvoje, dar suabejojau. Nežinojau, ar jam bus aktualūs merginų santykiai, feministiniai ir kiti pareiškimai. Bet kai kartu su kitų autorių kūriniais jam nusiunčiau ir šią komediją, gavau entuziastingą atsakymą: „Taip, tai yra būtent tai, ko man reikia.“
Birutė Sabatauskaitė. Portalo manoteises.lt informacija
