Daugiau nei prieš dvidešimt metų Ulrike Lunacek tapo pirmąja savo homoseksualios orientacijos neslepiančia politike Austrijoje. Europos Parlamento (EP) pirmininko pavaduotoja teigia, kad gėjai, lesbietės ir translyčiai asmenys kasdien yra tarp mūsų. Jų yra kiekvienoje politinėje partijoje, nepriklausomai nuo ideologijos, kiekvienoje ministerijoje, sporto ar religinėje organizacijoje, mokykloje, universitete, įmonėje.

„Visais istoriniais laikotarpiais, visoje mūsų planetoje tos pačios lyties porų buvo ir yra. Problemų atsiranda tada, kai imama neigti šį faktą ir nenorima, kad tokie žmonės apskritai egzistuotų”, – sako EP Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljanso narė, viena iš LGBTI teisių grupės vadovių, dalyvausianti šeštadienį Vilniuje vyksiančiose „Baltic Pride 2016” eitynėse „Už lygybę“.

Mintimis apie tai, ką politikui reiškia būti LGBTI aktyvistu ir kaip politikai gali prisidėti prie LGBTI teisių plėtros, ji dalijasi su tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojais.

– Ar ginti LGBTI teises tampa lengviau, jei esi politikas?

– Nemanau, kad LGBTI aktyvistui būtina būti politikui. Aš savo veiklą pradėjau nuo pilietinės visuomenės ir, prieš tapdama politike, beveik dvidešimt metų buvau aktyvistė. Tad neabejoju, kad pilietinė visuomenė yra būtinas demokratijos komponentas. Pilietinė visuomenė spaudžia politikus judėti pirmyn.

Būnant politiku, ginti LGBTI teises nebūtinai lengviau ar sunkiau. Bet, žinoma, kur kas lengviau prisijungti prie partijos veiklos, kai jau esi viešai paskelbęs apie savo orientaciją. Kai 1995-aisiais aš pirmą sykį kandidatavau rinkimuose į parlamentą, man sakė, kad buvau neįtikėtinai drąsi, viešai paskelbdama, jog esu lesbietė. Bet aš niekuomet to neslėpiau, nes paprasčiausiai nemačiau prasmės. Juk negali nuspręsti, ką įsimylėsi, tad kodėl tai turėtų būti problema? Toks yra mano požiūris.

Plačiau skaitykite čia.