Straipsnio autorė – profesorė Paula Gerber, žmogaus teisių fondo „Kaleidoscope Australia“ prezidentė. Straipsnyje pristatoma, kodėl atidėliojimai įteisinti lygias teises į santuoką Australijai gali kainuoti daugiau, nei tikisi daugelis šalies gyventojų.

2016 metams persiritus į antrąją pusę, kai kurie žmonės kaltina Australiją užsiimant niekai. Mes svarstome ar šalyje verta įteisinti santuokos lygybę, kai lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai ir interseksualūs (LGBTI) asmenys kitose šalyse yra persekiojami ir žudomi už tai, kas yra.

Pasiekta formali teisių į santuoką lygybė daugelyje Šiaurės Amerikos ir Europos valstybių žmogaus teisių gynėjams suteikė laisvę aktyviau kovoti už LGBTI asmenų žmogaus teises pasauliniu mastu.

Pavyzdžiui, organizacijos „International Commission of Jurists“, „Commonwealth Lawyers Association“ ir „Human Dignity Trust“ suvaidino lemiamą vaidmenį Belize (valstybė Centrinėje Amerikoje, buvusi Jungtinės Karalystės kolonija – vert. past.) ginčijant įstatymų, kuriais įtvirtinamas tos pačios lyties asmenų santykių draudimas, teisėtumą. Galiausiai šalies teismas paskelbė šiuos įstatymus – britų kolonijinio laikotarpio palikimą – prieštaraujančiais Konstitucijai.

Kas vyksta prie „mūsų durų slenksčio“?

Dvidešimt valstybių Azijos – Ramiojo vandenyno regione veikia įstatymai, kuriais įtvirtinamas tos pačios lyties asmenų santykių draudimas.

Kai kuriose šių šalių LGBTI asmenys tampa vis stiprėjančio priešiškumo taikiniu. Brunėjaus pasiūlytas šariato (šventasis islamo įstatymas – vert. past.) įvedimas, kuriame įtvirtinta mirties bausmė užmėtant akmenimis tiems, kurie įvykdo homoseksualumo „nusikaltimą“, ir žiaurėjančios atakos prieš Indonezijos LGBTI bendruomenę įrodo, kad daugelis LGBTI asmenų regione toli gražu nėra saugūs.

Net kai įstatymai, kuriais įtvirtinamas tos pačios lyties asmenų santykių draudimas, nėra griežtai taikomi, jie vis tiek daro neigiamą poveikį LGBTI asmenų galimybėms gyventi oriai ir būti lygiaverčiais savo šalies piliečiais. Sudėtinga naudotis teise nebūti diskriminuojamam savo seksualinės orientacijos ir (ar) lytinės tapatybės pagrindais, kai įstatymais persekiojama tavo tapatybė.

Tokiems LGBTI asmenų persekiojimams vykstant prie „mūsų durų slenksčio“, galėtum tikėtis žmogaus teisių aktyvistus Australijoje siekiant LGBTI asmenų teisių įtvirtinimo regione. Tačiau didžioji dalis aktyvistų vis dar sutelkę savo pastangas siekiant santuokos lygybės savo šalyje.

Ką Australijai reiškia santuokos nelygybė?

Dėmesys tik tam, kas vyksta Australijoje, turi regioninių pasekmių.

Pirma, santuokos nelygybė turi neigiamą poveikį mūsų kaip šalies, kuri gerbia LGBTI teises, patikimumui.

2015 metų lapkričio mėnesį paskelbtoje Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos apžvalgoje dėl žmogaus teisių padėties Australijoje keletas valstybių kritikavo mūsų šalies neryžtingumą siekiant visiškos LGBTI asmenų lygybės ir ragino vyriausybę priimti santuokos įstatymą, nediskriminuojantį visų porų, nepriklausomai nuo lyties.

Antra, pastangos siekiant įtikinti šalies vyriausybę neorganizuoti plesbiscito, kuris sėtų nesantaiką visuomenėje, atima nemažai laiko ir energijos bei atitraukia nuo problemų, su kuriomis susiduria LGBTI bendruomenės kitose pasaulio šalyse, sprendimo.

Tik tada, kai susitvarkysime savo pačių namuose, mes galėsime skatinti LGBTI teisių apsaugą tose šalyse, kurios turi labai mažai arba visai neturi priemonių apsaugoti LGBTI asmenis nuo diskriminacijos ir persekiojimo.

Todėl reali besitęsiančios kovos už lygias teises į santuoką Australijoje kaina yra tai, kad mes nesugebame prisidėti prie pasaulinių pastangų skatinant pagarbą LGBTI asmenų teisėms.

Tai yra viena iš daugelio priežasčių, kodėl šalies parlamentas turėtų grįžti prie savo darbo rengiant įstatymus ir įteisinti santuokos lygybę neorganizuojant referendumo.