Aktoriui ir dainininkui Dominykui Vaitiekūnui reikėjo bent 10 metų, kad galėtų sau ir kitiems pripažinti – „aš nesu heteroseksualus“. Ir šiandien jis neviešina savo asmeninio gyvenimo: „Juk privatumas yra prabanga.“ Tačiau talentingas žmogus pagaliau gali džiaugtis laisve, nes nebeliko beprasmės įtampos slėpti svarbios savo gyvenimo dalies.

Dominykai, viešai pasakėte, kad nesate heteroseksualus. Kaip manote, kodėl žmonėms svarbu atsiskleisti viešai? Kodėl negalima tiesiog džiaugtis tais santykiais, kuriuos turi, be jokių pasiaiškinimų kitiems?

Manau, reikia mokėti tiesiog džiaugtis santykiais niekam dėl to nesiaiškinant. Tik kai džiaugiesi dviese užsidarius kambarėlyje, tas džiaugsmas yra gana ribotas ir greitai išblėsta. Čia panašiai kaip švęsti savo gimtadienį, bet vienam – nekviečiant jokių svečių. Jei santykius kursi už uždarų durų, tai jie bus labai prasti. Įsivaizduokite, kad bendraujate atvirai tik viename kambaryje. Turite antrąją pusę, bet kitiems apie tai bijote prasitarti. Prasitarti, su kuo vakar buvote kine, nejaukiai jaučiatės, kai grįžtate su kažkuo namo ir susitinkate laiptinės kaimynus, negalite savo antrosios pusės nusivežti pas tetą į jubiliejų, net per Kalėdas pas tėvus žąsies valgyti, nes… Na, tarsi negalite kartu nuvažiuoti. Nuolatos girdite juokelius ir kvailus sąmojus, kaip nenormalu jums yra turėti antrąją pusę. Taip jaučiasi žmonės, kurie bendrauja su tos pačios lyties asmeniu ir tai slepia – išsisukinėja, meluoja, vengia arba vis nukreipia temą, jaučia keistą kaltę. Tai kuria nereikalingą psichologinę įtampą. Tad kai kurie žmonės, tokie „nagli“, kaip aš, norėdami atsikratyti šios beprasmės įtampos, ryžtasi imti ir pasakyti, kaip yra. Nes gyvenimas trumpas, o pasiteisinimai, melai ir nebūtos istorijos atima daug laiko. Be to, ir taip yra dėl ko „užsiparinti“.

Bėda ta, kad kai kurie žmonės tos pačios lyties santykius vis dar laiko tiesiog seksualiniu bendravimu ir jiems sunkiai telpa į galvą, kad galima kartu gaminti valgyti, tvarkyti palėpę, ginčytis dėl politikos ar eiti sveikinti dėdės su šešiasdešimtmečiu. Kol yra tokių, kuriems sunkiai telpa į galvą tokie paprasti dalykai, tol yra prasmė apie tai šnekėti. Aš kalbu apie tai ne todėl, kad norėčiau pasiaiškinti kitiems. Aš kalbu todėl, kad žmonės geriau suprastų ir pažintų neheteroseksualius žmones. Kažkodėl prisiminiau dainą „Mažam kambarėly ugnelę kuriu“. Betgi norisi išeiti į lauką pakūrenus tą ugnelę, pasisveikinti su kaimynais.