Trans

Tekstas paruoštas remiantis LGL savanorio D. J. straipsniu, kurį galite rasti čia.

Asmeninis tapatumas (angl. self-identity) yra procesas, kuris vystosi visą gyvenimą, o ypač intensyviai formuojasi vaikystėje, brendimo laikotarpiu ir ankstyvoje pilnametystėje. Asmeninį tapatumą formuoja socialinės sąveikos, patirtis bei jausmai. Lytinis tapatumas (angl. gender identity) yra savęs suvokimas kaip mergaitės/moters ar berniuko/vyro. Žmogaus lytinį tapatumą apibūdina jo elgesys, bendravimas ir savęs suvokimas. Žmogaus lytinis tapatumas ne visada sutampa su jo biologine lytimi. Ryškus nesuderinamumas tarp lytinio tapatumo ir fizinių požymių visumos yra žinomas kaip lyties tapatumo sutrikimas (LTS). LTS apraiškos įvairuoja nuo paprasčiausio gyvenimo priešingos lyties atstovo vaidmenyje, iki dalinio ar maksimalaus fizinio lyties keitimo (angl. transition) hormoninio ir/ar chirurginio gydymo pagalba. Dažniausiai LTS pasireiškia jau vaikystėje, tačiau gali išsivystyti ir daug vėliau.

Transseksualumas yra lyties tapatumo sutrikimas, pasireiškiantis stipriu ir nuolatiniu noru būti priešingos lyties ir pastoviu diskomfortu dėl savo biologinės lyties. Šis noras ir diskomfortas galiausiai pasireiškia kitos lyties žmonėms būdingų drabužių dėvėjimu (angl. cross-dressing) ir nuolatinėmis pastangomis slėpti savo fizinius lyties požymius. Tokie vaikai ir paaugliai susiduria su įvairaus masto bendraamžių ir suaugusiųjų smalsumu ir priekabiavimu. Jie rizikuoja būti atstumti, nuolat kyla grėsmė jų savigarbai, prieš juos dažnai smurtaujama.Vaiko tėvai taip pat gali susidurti su stigmatizacija ir patys jausti nesaugumą bei gėdą, o tai dažnai veda prie bausmių ir kritinių sprendimų savo vaikui. Apie LTS diskutuojama vis dažniau, taip pat daugėja tėvų, kurie šiuo klausimu kreipiasi į gydytojus, tačiau dažniausiai tai klausimas, apie kurį užsimenama tik vizito pabaigoje. Klausimai apie seksualumą ir lytį yra emociškai sudėtingi, be to susiduriama su bendrosios praktikos gydytojų, o daugumoje šalių ir specialistų, patirties trūkumu.

Visuomenės spaudimas pritapti prasideda anksti gyvenime tiek tėvams, tiek vaikams. Paprastai iki 6 ar 7 metų vaikai dar nesupranta, kad jų lytis yra pastovi ir nesikeičia dėl tokių bruožų kaip plaukų ilgis. Galima sakyti, kad pagrindinis iššūkis prasideda mokykliniame amžiuje. Tyrimais įrodyta, kad mokyklinio amžiaus vaikai siekia pritapti, o pagrindinė jų socializacijos terpė būna būtent tos pat lyties bičiuliai. Siekis pritapti taip pat yra iššūkis lytiniam-tapatumui. Transeksualus jaunimas patiria tokią pat hormoninę ir aplinkos įtaką jų lytiniam gyvenimui kaip ir kiti paaugliai. Svarbu suprasti, kad transseksualaus žmogaus gyvenimo centras nėra vien lytinė elgsena, nors visuomenė dažnai formuoja tokį požiūrį į transseksualumą. Kiekvieno asmens lytinis tapatumas yra dalis asmeninio-tapatumo, bet jokiu būdu ne visas. Tačiau nuolat patiriamos bendraamžių pašaipos, stipriai paveikia neįprasto lytiškumo vaikų pasitikėjimą savimi.

Noras būti „priimtam“ yra vienas svarbiausių transseksualiems žmonėms. Dažnai pirmieji fiziniai brendimo požymiai sukelia naujus diskomforto jausmus. Seksualumas daugeliui taip pat turi stiprią įtaką savo lytiškumo suvokimui. Transseksualiems asmenims labai svarbus partnerių priėmimas kaip jų pasirinktos lyties atstovų. Jie dažniausiai netelpa nei į tradicinių heteroseksualių, nei į tradicinių homoseksualių santykių rėmus, todėl jiems sunku surasti pastovius partnerius. Dauguma transseksualių žmonių teigia apie savo tapatybę supratę būtent paauglystėje, dažnai keletą metų po to kai pajuto fizinį potraukį tos pat lyties atstovams. Tačiau transseksualių žmonių lytinė orientacija taip pat būna skirtinga. Paaugliai, suvokę savo lytinę tapatybę, reaguoja labai skirtingai, pradedant nuo liūdesio, gėdos ir užsisklendimo savyje iki išgyvenamos atradimo laimės. Dauguma jaunimo patiria didėjantį diskomfortą prieš pasiekiant kritinį lūžio tašką, kuomet jie sau pripažįsta esantys transseksualūs. Jaunimas išgyvena didelį stresą pradėdami šnekėti apie savo transseksualumą ar kai jų statusą atskleidžia kiti. Amerikoje atliktos apklausos duomenimis dažniausiai jie apie tai pripažindavo savo draugams (83 %) ir mokytojams (75 %). Du trečdaliai (66 %) atskleidė tėvams ir broliams ar seserims, pusė (50 %) seneliams ir 63 % tetoms ar dėdėms. Deja, dažna tokio atsivėrimo pasekmė buvo diskriminacija ir net smurtas. Dėl paramos trūkumo namuose ir stigmatizacijos mokykloje daug transseksualaus jaunimo patiria rimtų akademinių problemų. Yra tik nedaug sėkmingų pavyzdžių, kuriais galėtų sekti transseksualus jaunimas, nors jų matomumas filmuose, televizijoje ir žiniasklaidoje didėja. Didesniuose miestuose pasitaiko ir transseksualių žmonių bendruomenių, kiti moralinę paramą randa internetinėse bendruomenėse. Pranešama, kad beveik pusė (45 %) transseksualių jaunuolių galvojo apie savižudybę, ir daugiau nei ketvirtadalis (26 %) bandė nusižudyti. To priežastimis jie įvardina stresą, patyčias ir neigiamus jausmus savo fiziniam kūnui. Bendruomenių teikiama emocinė parama ir žinojimas apie lyties koregavimo galimybes šiuo požiūriu turi akivaizdžią naudą.

Pasaulyje, daugėjant žinių ir supratimo apie transseksualumą, tokia būklė pripažįstama dažniau, taip pat padaugėjo hormoninio ir chirurginio gydymo atvejų. Fizinių intervencijų imamasi tik po išsamaus psichologinio įvertinimo, atsižvelgiama į paciento pasiruošimą vykdyti lyties pakeitimą. Asmenys, turintys LTS gali turėti nerealistiškų lūkesčių ir neteisingą supratimą apie tai kas apibrėžia būvimą priešingos lyties atstovu. Todėl hormoninis gydimas turėtų būti naudojamas ilgesnį laikotarpį – bent vienerius metus, per kuriuos pacientas nuolat gyvena kaip jo norimos lyties asmuo. Ši tikro gyvenimo patirtis yra pagrindas įsijausti į naujos lyties statusą ir leidžianti pacientui priprasti prie naujų socialinių sąveikų. Hormoninio gydymo pokyčiai leidžia pacientui objektyviau įvertinti savo lyties tapatybę prieš atliekant lyties pakeitimo operacijas, kurios yra negrįžtamos. Dažniausiai hormoninis gydymas sumažina kūno svetimumo jausmą ir pagerina socialinį bei lytinį asmens gyvenimą.

Nors nuomonė, kad transseksualumo gydymas yra destruktyvus, dar gaji, bet atsisakymas suteikti pagalbą tokiam klientui taip pat pažeidžia pagrindinius medicininės pagalbos principus. To pasekmės yra ne tik didesnė AIDS rizika, dėl nesaugių gatvėje įsigytų hormonų injekcijų, lytinių keliu plintančių ligų rizika, dėl vertimosi prostitucija, bet ir savižudybės dėl neprieinamos pagalbos. Svarbu suprasti, kad sąlygų spręsti problemą nebuvimas, nepašalina pačios problemos, o tik ją paaštrina. Neteikiant psichologinės pagalbos žmonės paliekami subjektyviai spręsti savo problemas, jie gali turėti nerealistiškų lūkesčių. Transseksualūs asmenys įsigyjantys ir vartojantys priešingos lyties hormonus be gydytojų priežiūros rizikuoja savo sveikata.

Transseksualių žmonių gydymo gairės sudarytos Pasaulinės transseksualių žmonių sveikatos asociacijos ir publikuotos 2001 metų pranešime „Standarts of Care for Gender Identity Disorders“. Šios gairės parengtos skiriant ypatingą dėmesį hormoniniam gydymui ir remiasi naujausiomis endokrinologų rekomendacijomis. Hormoninio gydymo tikslai yra sukelti norimos lyties antrinių lytinių požymių vystymąsi ir/ar susilpninti gimtosios lyties požymius. Ankstesni hormonų poveikiai skeletui, taip pat balso stygoms, negali būti pakeisti. Hormoninio gydymo rekomendacijos suformuotos ir nusistovėjo remiantis specialistų nuomone ir patirtimi, tačiau tyrimai nustatantys optimalius hormonų derinius ir dozes nėra atlikti. Gydymo strategijos primena pacientų, turinčių lytinių liaukų nepakankamumą, gydymo principus. Trumpą ar vidutinį laiką trunkančios hormoninio gydymo komplikacijos yra labai retos, tačiau ilgalaikis poveikis dar nėra gerai ištirtas..

Greta hormoninio gydymo gali būti atliekamos įvairios operacijos, padedančios pacientui labiau atitikti naująją lytį, tai krūtinės rekonstrukcija – krūtų pašalinimas ar padidinimas, gimdos, lytinių liaukų (prostatos arba kiaušidžių) pašalinimas, bei operacijos, suformuojančios lytinius organus. Kiekviena operacija įneša papildomą riziką, o naujai suformuoti organai turi sugyti, reikalauja priežiūros ir higienos. Paprastai dauguma transseksualių žmonių vakarų Europoje atlieka lyties keitimo operacijas praėjus 2-3 metams nuo hormoninio gydymo pradžios. Kitose pasaulio dalyse, dėl finansinių ar kitų priežasčių, operacijos šiuo laiko tarpu neįvyksta. Manoma, kad ilgalaikis hormonų poveikis lytinėms liaukoms ir krūtims sukelia didesnę auglių riziką.

Lytį keičiantys pacientai turi prisitaikyti prie naujo kūno, išmokti jį prižiūrėti ir atrasti jo ribas, bei prisitaikyti prie visuomenės reakcijos. Psichologinė pagalba ir artimųjų parama tampa kritinė pradėjus medicininį lyties pakeitimą. Hormonų sukelti pokyčiai dažnai šneka patys už save, todėl neišvengiamai tenka atsiverti draugams bei pažįstamiems, padidėja aplinkinių smalsumas ir kritika. Šiuo laikotarpiu rekomenduojama tęsti psichologo konsultacijas, tačiau tai dažniausiai nevyksta, greičiausiai dėl finansinių sunkumų. Klientai finansus skiria hormonų terapijai, ir taupo planuojamoms operacijoms, o psichologo konsultacijoms pinigų paprasčiausiai nelieka, todėl šis laikotarpis yra ypatingai sunkus. Dėl diskriminacijos visuomenėje, nedarbo ir prastos finansinės padėties transseksualūs asmenys dažnai neišgali susimokėti už pagrindines medicinos ir psichinės sveikatos paslaugas. Dažnai gydytojai sutinka tęsti hormoninį gydymą, siekiant išlaikyti naują lyties tapatybę, bet nenoriai patys pradeda gydymą. Nemažai gydytojų iš viso atsisako prižiūrėti hormoninį gydymą, dėl asmeninių ar visuomenėje vyraujančių nuostatų, todėl pacientams reikia papildomo specialisto, dažniausiai endokrinologo. Nepaisant to, kyla naujų sunkumų lankytis gydymo institucijose, kurios pritaikytos tradicinės lytinės tapatybės klientams. Dėl minėtų finansinių ir emocinių sunkumų transseksualūs asmenys delsia kreiptis į gydytojus, todėl kyla grėsmė fizinei ir psichinei sveikatai.

Neseniai atliktos apklausos parodė, kad transseksualių asmenų hormoninis gydimas pagerina jų gyvenimo kokybę, sumažėja jų patiriamas stresas ir nerimas, jie tampa laimingesni. Tyrimai parodė, kad lyties keitimo metu pacientai išgyvena fiziologinį stresą dėl socialinės tapatybės ir atsivėrimo. Po kelerių gydymo metų stresas sumažėja, nors saviti stresą sukeliantys veiksniai išlieka ir gali sukelti fiziologinius efektus. Bendrai vertinama, kad lyties keitimas teigiamai atsiliepia transseksualiems asmenims – pagerėja jų savijauta, santykiai bei akademiniai įgūdžiai. Nors savižudybių skaičius transseksualių žmonių tarpe lieka gana aukštas, bet tik nedaug pacientų priėmę sprendimą keisti lytį vėliau gailisi (0,5-3 %). Tiesa, nėra įrodyta, kad fizinis lyties keitimas tiesiogine prasme išgydo lyties tapatumo sutrikimą. Tačiau lytinį tapatumą vertėtų suprasti ne kaip reiškinį, o kaip procesą, kuris vyksta visą gyvenimą. Čia verta pabrėžti, kad lyties keitimas vyksta ne tik fiziniame, bet ir socialiniame lygmenyje. Vyro ar moters tapatybė turi tam tikrus lūkesčius visuomenėje, todėl transseksualūs asmenys taip pat susiduria su jiems keliamais naujos lytinės tapatybės reikalavimais. Kitaip nei biologinė lytis, lytinė tapatybė negali būti stebima ar išmatuojama, tik deklaruojama paties individo. Skirtingas lytines išraiškas, vaidmenis, elgsenas ir požiūrius visuomenė laiko vyriškais ar moteriškais, priklausomai nuo kultūros, laikmečio ir kt. Visuomenės taikomos normos nebūtinai atitinka tikrąją žmogaus tapatybę.

Transseksualūs asmenys nėra homogeniška žmonių grupė, skiriasi jų lytinės tapatybės ir seksualinė orientacija. Psichologo pagalba gali būti reikalinga visą gyvenimą, ne tik įvertinant paciento lūkesčius prieš galimą lyties keitimą. Po lyties keitimo transseksualių žmonių psichinės sveikatos sutrikimai dažniau susiję su pritapimu visuomenėje, nerimu ir depresija. Tyrimai parodė, kad senesni transseksualūs asmenys vengia atskleisti savo lytinę tapatybę, jie gali turėti fizinių bruožų, kurie nesutampa su jų tapatybe, o tai apsunkina lankymąsi gydymo institucijose. Parodyta, kad jie ne tik delsia kreiptis į gydytojus iki juos ištinka sveikatos krizė, bet taip pat yra mažiau linkę pranešti apie nusikaltimus, bijodami, kad bus atskleista jų tapatybė. Transseksualūs asmenys, patiriantys smurtą artimoje aplinkoje, rečiau palieka savo smurtaujantį partnerį, dažnai įtikinti, kad niekas daugiau jų niekada nemylės ir nepriims tokių, kokie jie yra, taip pat bijodami diskriminacijos teisėsaugoje.

Didžiausi transseskualių žmonių rūpesčiai po lyties keitimo lieka finansinis stabilumas, socialinė izoliacija, saugumas, sveikatos apsauga ir artima aplinka. Dauguma dažniausiai socialinę paramą randanda interneto bendruomenėse. Kaip bebūtų reikalinga ne vien psichologinė parama, bet ir derama sveikatos priežiūra. Nėra rekomendacijų kokio amžiaus ir ar iš viso reikėtų sustabdyti hormonų terapiją. Pacientai paprastai nenori nutraukti hormonų vartojimo, nes bijo, kad įgyti antriniai lytiniai bruožai išnyks. Iki šiol daugiausiai išvadų apie ilgalaikį hormoninių preparatų poveikį padaryta tiriant ne transseksualius pacientus, nes tai nedidelė ir sunkiai pasiekiama žmonių grupė. Didžiausias dėmesys skiriamas širdies ir kraujagyslių ligoms bei vėžiui. Žinomi hormoninio gydymo sukelti augliai yra reti atvejai, tačiau yra teorinių priežasčių didesniam paplitimui ateityje. Priešingos lyties hormonų vartojimas skirtingai veikia įvairius širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnius. Sudėtinga nustatyti kiek ir kurių veiksnių įtaka svarbi ir ar jie reikšmingi klinikine prasme, todėl dar anksti daryti išvadas apie hormonų terapijos ilgalaikį poveikį.

Tradiciškai, treansseksualumas buvo vertinamas kaip psichiatrinė būklė, ir greičiausiai išlaikys tokią savo klasifikaciją psichinių sutrikimų sąraše. Tačiau didžioji dalis transseksualių žmonių neturi kliniškai pripažintų psichinių sutrikimų, ir lyties keitimas šiai grupei yra naudingas. Kas sukelia transseksualumą nežinoma. Nors kai kurie tyrimai parodė galimą genetinę šios būklės prigimtį, jokių tiesioginių įrodymų tam nėra. Taip pat nėra rimtų įrodymų apie psichologinius ar hormoninius veiksnius, kurie sukeltų lyties tapatumo sutrikimus. Manoma, kad transseksualumas yra įgimtas, todėl tai nėra žmogaus pasirinkimas. Amerikos psichiatrų asociacijos (angl. American Psychiatric Association) duomenis vyrų, keičiančių lytį, yra nuo 1,5 iki 3 kartų daugiau nei moterų, atitinkamai maždaug 1 iš 30,000 ir 1 iš 100,000. Kitų šalių duomenimis šis reiškinys dažnesnis, taip pat skiriasi paplitimo tarp vyrų ir moterų santykis. Dažniausiai lyties tapatumo sutrikimas pasireiškia jau vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje. Transseksualūs paaugliai yra įdomūs, smalsūs, aistringi ir motyvuoti. Kaip ir jų bendraamžiai, jie ieško nepriklausomybės ir mėgsta rizikuoti. Tačiau, visuomenėje jie susiduria su išskirtiniais iššūkiais, bandant suprasti kas jie yra ir kam jie jaučia potraukį. Stigma, kurią jie jaučia dėl skirtingo lytinio identiteto kelia didelę riziką tapti diskriminacijos ir smurto aukomis. Transseksualūs jaunuoliai jaučia apmaudą, kad juos pastebi tik dėl neįprasto lytiškumo, tačiau beveik nekreipiamas dėmesys į jų asmenines savybes. Nors pasaulyje jau pripažįstama, kad lytinė tapatybė nėra psichologinė silpnybė ar sąmoningas pasirinkimas, visuomenės nuomonė keičiasi lėtai, o fizinis lyties pakeitimas dar daug kur yra tabu. Deja, transsesksualių žmonių teisių apsauga atsilieka nuo medicinos pasiekimų šioje srityje, kurie prasidėjo daugiau nei prieš pusę amžiaus.

Išsamiau apie translyčių žmonių pripažinimą skaitykite čia.